Siuvinėjimas auksu: galinga istorija užkoduota tekstilėje – palikusi pėdsaką ir Lietuvoje
Pradėjus ieškoti informacijos apie siuvinėjimo auksu techniką, susidūriau su galinga istorija, kuri stebina ir tuo pačiu užburia. Skaitant įvairius straipsnius mintimis teko nusikelti daugiau nei 2000 metų atgal į praeitį, kur senovės Egipto civilizacijos, Persijos kraštai ir Kinijos istorija mena šį siuvinėjimo būdą. Jau tada žmonės atradę aukso siūlus, puošė jais drabužius, tekstilės gaminius ir apeiginius daiktus, taip suteikiant jiems neprilygstamos prabangos. Man buvo įdomu sužinoti ar šis siuvinėjimo būdas pasiekė Lietuvą ir kaip jis vystėsi iki šių dienų. Įdomiausius faktus (žiūrint iš siuvinėtojos pozicijos) pateikiau straipsnyje, tad malonaus skaitymo.
Siuvinėjimas auksu EUROPOJE
Istorija TRUMPAI
Siuvinėjimas auksu (angl. Goldwork) yra siuvinėjimo rūšis, kuri apima siuvinėjimą tam tikromis technikomis naudojant metalizuotus siūlus.
<...> Siuvinėjimas auksu buvo sukurtas Azijoje daugiau nei prieš 2000 metų, o daugybė jo pavidalų randami visame pasaulyje. Per šimtmečius jis buvo naudojamas bažnytiniams drabužiams ir meno siuvinėjimui. Įspūdingi kūriniai randami senovės Egipte, Indijoje ir Persijoje bei ant stulbinančių Kinijos ir Japonijos imperatorių chalatų.
<...> Siuvinėjimas auksu ypač išpopuliarėjo viduramžių Europoje. Opus Anglicanum arba anglų darbas, buvo sukurtas XIII amžiuje ir apima prabangų siuvinėjimą iš šilko, aukso ir sidabro siūlų, pagamintų Anglijoje. Šiuo siuvinėjimu puošti drabužiai buvo eksportuojami į Europos teismus ir bažnyčias. (1)
Siuvinėjimas auksu apsigaubęs galinga istorija, kuri siekia laikus net prieš mūsų erą. Bet šį kartą keliaukime į viduramžius, kai atsiradusio Šilko kelio dėka, siuvinėjimas auksu pasiekė ir Europą. „Viduramžių laikotarpiu Europoje aukso dirbinių siuvinėjimas išpopuliarėjo kaip meno rūšis, susipynusi su religiniu atsidavimu. Vienuolių bendruomenės kruopščiai gamino bažnytinius drabužius, altorių apdangalus ir kitus sakralius tekstilės gaminius, puoštus aukso siūlais. Buvo tikima, kad aukso dirbinių siuvinėjimo spindesys atspindi dieviškąją šviesą ir pakelia dvasinę patirtį.“ (2)
Tiesa, puošnūs siuvinėjimai vėliau buvo naudojami ne tik bažnyčių tekstilėje, bet ir karališkojo luomo bei karinių institucijų apdaruose. Taip pabrėžiant prabangą, įtaką ir galią.
Būtina paminėti, kad XIII-XIV a. Anglijoje suklestėjo siuvinėjimas opus anglicanum (angliškas darbas), kuris lyg patobulintas pirminis siuvinėjimas auksu, pasižymėjo ypatingu meistriškumu ir tapo meniškumo etalonu. Pastarasis XV-XVI a. pasiekė ir Lietuvą.
Nuotraukoje arnotas siuvinėtas opus anglicanum. Lietuva, XVII a. I p.
Opus Anglicanum
<...> Įprastai opus anglicanum figuros buvo siuvinėjamos spalvotais šilkiniais siūlais perskirtuoju dygsniu, o fonas – aukso siūlais. Siuvinėta ant lininių, šilkinių ir net vilnonių audinių atgabentų iš Prancūzijos ir Nyderlandų bei Artimųjų Rytų. Pagrindą siuvimui imdavo dvigubą, kad būtų pakankamai tvirtas išlaikyti gausias sunkias puošmenas su daug metalo siūlų, perlų ir bangakmenių. <...> Metalo siūlai siuvinėjant neperveria audinio. Jie klojami ant paviršiaus vienas šalia kito ir tam tikrais atstumais pritvirtinami šilkiniu ar lininiu tvirtinimo siūlu, priklausomai nuo technikos. (Siuvinėtas dangus, 2017m.)
<...> Auksinis arba sidabrinis siuvinėjimo siūlas buvo gaminams plonytę metalo juostelę apvyniojant apie šilkinį siūlą, vadinamą šerdimi. Pačiuose seniausiuose žinomuose, X a. siekiančiuose siuviniuose buvo naudojami siūlai su gryno aukso juostele. Vėlesni siuviniai siuvinėjami siūlais, pagamintais iš auksuoto sidabro juostelės, apvyniotos apie geltono šilko šerdį. Randama ir pigesnių auksuoto arba sidabruoto vario siūlų ar siūlų, pagamintų iš paauksuotos membranos, gaunamos iš gyvulių žarnų, ir apvyniotos ant lininės šerdies. Taip pat siuvinėta sidabrine arba auksuota vielute, o ornamentas apvedžioti naudota storesnė virvelė, susukta iš kelių metalo siūlų. <...> Aukščiausios kokybės ploniausių siūlų skersmuo siekė vos 0,25 – 0,3 mm, o jų gamyba buvo atskiras sudėtingas amatas. (Siuvinėtas dangus, 2017m.)
Knygoje Siuvinėtas dangus (2017) rašoma, kad pats seniausias Vakarų Europoje išlikęs siuvinys, siuvinėtas auksiniais ir šilkiniais siūlais yra saugomas šv. Kotrynos bažnyčioje Maseike (Maaseik), Belgijoje. Anglosaksiškas siuvinių stilius ir ornamento motyvai išduoda, kad siuvinėta buvo VIII a. pab. – IX a. pr. Pietinėje Anglijos dalyje.
Solidus paveldas ir Lietuvoje
Ilgai buvo manyta, kad įvairūs siuvinėjimai į Lietuvą atkeliavo daug vėliau nei visoje Europoje. Bet taip galvota dėl to, kad siuvinėjimas Lietuvoje yra praktiškai netyrinėta taikomosios dailės sritis. Dar XX a. I p. ji buvo atmesta kaip neoriginali lietuvių liaudies kūrybos sritis. (4) Menotyrininkė Gabija Surdokaitė – Vitienė projekte Liturginės tekstilės paveldas Lietuvoje: meninio siuvinėjimo raida ir ypatumai XVII a. – 1915 m. tyrė didžiausių Lietuvos muziejų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose siuvinėtos bažnytinės tekstilės rinkinius bei didžiausias bažnyčiose saugomų siuvinėtų liturginių apdarų ir reikmenų kolekcijas. Tyrimas atskleidė, kad įvairūs siuvinėjimo dygsniai, ornamentai, stiliai Lietuvoje pasirodė tuo pat metu, kaip ir kitose Europos šalyse. (4)
Būtent šiose tyrime minimose liturginių apdarų ir reikmenų kolekcijose sutinkamas siuvinėjimas auksu. Vilniaus katedros inventorių aprašai ir keli ankstyviausi išlikę XV a. pab. - XVI a. pr. siuvinėtų liturginių drabužių fragmentai liudija, kad viduramžių siuvinėjimo tradicijos spėjo pasiekti ir Lietuvą. (3)
Dalis puošnios tekstilės gaminių atkeliaudavo iš kitų šalių kaip didikų dovanos. Kita dalis buvo siuvama ir siuvinėjama Lietuvoje. Didžiąją dalį siuvinėjimų atlikdavo vienuolės arba profesionalių bažnytinių reikmenų dirbtuvių amatininkai, bet yra išlikusių gaminių, kuriuos siuvinėjo pavienės parapijietės. Tad ir siuvinėjimų būta visokių: nuo labai meistriškų ir profesionalių iki paprastų - megėjiškų darbų.
Lietuvos sakralinis tekstilės paveldas iš tiesų labai įspūdingas - pasakoja ne tik istoriją kokie audiniai, gobelenai buvo gabenami į Lietuvą, kokios buvo naudojamos medžiagos ir technologijos, bet ir <...> atspindi tam tikro laikotarpio ideologijos, vaizdinio mąstymo apraiškas, besikeičiantį estetinį skonį, mados tendencijas, iliustruoja naujas besivystančias technologines galimybes. (5)
Kad įsivaizduoti šio paveldo apimtį būtina paminėti, kad buvo surengtos net trys didelės liturginės tekstilės parodos. O kartu su jomis pristatyti ir tų parodų katalogai, kuriuose - tekstilės gaminių nuotraukos su svarbia istorine informacija. Tad kam nepavyko sudalyvauti parodose, šie katalogai - galimybė susipažinti su nuostabiu istoriniu paveldu ir pamatyti įspūdingus XV a. - XIX a. siuvinėjimus, tarp kurių ir straipsnyje aptariamas siuvinėjimas auksu.
TRYS LITURGINĖS TEKSTILĖS PARODOS
"ŠILKAS IR AUKSAS"
Pirmoji paroda „Šilkas ir auksas“ pristatyta Bažnytinio paveldo muziejuje 2013m. Parodoje buvo rodomi vertingiausi Vilniaus vyskupijos bažnyčių liturginiai drabužiai, pasakojama šilkinių audinių istorija, pristatoma ornamentų kaita. Šios parodos svoris ir gylis puikiai atsispindi Gabijos Surdokaitės – Vitienės atsiliepime apie šią parodą. <...> Čia reikia pabrėžti, kad būtent Lietuvos bažnyčiose išliko daugiausia XV a. pab. – XX a. I pusėje įvairiose Europos manufaktūrose ir fabrikuose austų tekstilės pavyzdžių, pasaulietinėms reikmėms didikų, bajorų ar miestiečių naudoti audiniai pražuvo karų ir suiručių metais. <...> Parodoje pamatysite seniausią, XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojamą Lietuvos arnotą ar XVII a. siuvinėjimo aukso ir sidabro siūlais šedevrus, kurie vis dar tradiciškai priskiriami Vilniaus bernardinų dirbtuvėms. Mažiau žinantiems apie tekstilės ir amatų raidą Europoje, galime pasakyti, kad tokios stilistikos, atlikimo technikos ir kokybės objektais pagrįstai didžiuojasi Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos, Čekijos ar Kroatijos taikomojo ir bažnytinio meno muziejai. (6)
Aukso ir sidabro siūlais siuvinėto arnoto fragmentas. Lvovas, XVII a. Vilniaus Katedra
"SIUVINĖTAS DANGUS"
Antroji paroda „Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“ buvo surengta taip pat Bažnytinio paveldo muziejuje 2017 metais. "Siuvinėtas dangus" lyg pirmosios parodos tęsinys toliau pasakojo meninių stilių kaitos istoriją. Šioje parodoje puikiai atsiskleidė siuvinėjimo auksu technika arba visos Europos bažnyčių inventoriuose minima terminu opus anglicanum. Dalis eksponatų siuvinėti Lietuvoje. Analizuojant auksu siuvinėtus tekstilės gaminius iš tiesų apima nuostaba ir tuo pačiu suvokimas, kad buvo pasiektas labai aukštas meistrystės lygis. Tai aukso vertės paveldas - tiesiogine šio žodžio prasme!
"PRO RYTŲ VARTUS"
Trečioji „Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ paroda surengta Bažnytinio paveldo muziejuje 2022m. Parodoje buvo eksponuojami <...> unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. <...> Pristatomi XVI–XVII a. iš Osmanų ir Safavidų imperijų kilę audiniai, pasižymėję savita ornamentika, nauju koloritu, gausiai stilizuotomis įvairių gyvūnų ir paukščių figūromis, iliustruojantys šių kraštų meistrų aukso amžių su jam būdinga didele dirbinių menine verte ir technologiniu sudėtingumu. (7)
Verta paminėti, kad kartu su paroda Siuvinėtas dangus buvo pristatytas elektroninis katalogas (siuvinetasdangus.lt), kuriame Gedo Čiuželio aukštos kokybės nuotraukos leido grožėtis smulkiausiomis dirbinių detalėmis, o Ritos Pauliukevičiūtės parengti aprašymai supažindino su pagrindiniais liturginės tekstilės kūrinių tipais ir jų paskirtimi, siuvinėjimo priemonėmis ir technikomis, liturginės tekstilės dekoravimo siužetais. (8) Deja, man nepavyko prisijungti prie šio elektroninio katalogo. Bet susisiekus su Bažnytinio paveldo muziejaus administracija, gavau atsakymą, kad yra kuriama nauja el. svetainė. Neaišku ar jos turinys bus toks pats, kaip pastarosios, bet turėti galimybę nors virtualiai apžiūrėti tokius eksponatus būtų didžiulė privilegija. Tiems kas domisi ar mokosi siuvinėjimo auksu, tai dižiulis lobis iš arti tyrinėti dygsnius, naudotas medžiagas – taip analizuoti pagrindinius šios technikos principus, kurie jau gyvuoja amžių amžius.
"Šilkas ir auksas" ir "Siuvinėtas dangus" parodų katalogai
Instagram nuotraukos
Siuvinėjimo auksu amplua MADOJE ir MENE
Jei sugrįžtume į Europą, kai Viduramžius pakeitė Renesansas viduramžių siuvinėjimas peržengė religines asociacijas ir tapo mados bei prabangos išraiška. Turtinga aristokratija siekė pasipuošti drabužiais ir aksesuarais, puoštais įmantriais aukso ornamentais. Aukso ir sidabro siūlai puošė didikų drabužius, išryškindami jų statusą ir rafinuotumą. Motyvai išsivystė įtraukiant natūralius elementus, tokius kaip gėlės, vaisiai ir gyvūnai, atspindintys didėjančią klasikinio meno įtaką ir senovės civilizacijų atradimą. Pramonės revoliucijos metu šis siuvinėjimas patyrė populiarumo nuosmukį. Tačiau XIX a. pab. - XX a. pr. meno judėjimai, tokie kaip meno ir amatų judėjimas ir Art Nouveau judėjimas, atgaivino susidomėjimą tradiciniais amatais, įskaitant dirbinių siuvinėjimą auksu. Pastaraisiais metais šis siuvinėjimas vėl pavergė šiuolaikinių menininkų ir dizainerių vaizduotę. Jo nesenstantis patrauklumas kartu su modernia estetika paskatino siuvinėjimo auksu techniką įtraukti į aukštąją madą, kostiumų dizainą ir net šiuolaikinio meno instaliacijas. (2)
Karinės aprangos siuvinėjimas, Hand & Lock
Tom Natsworthy, filme "Mortal Engines"
AUKSO SIŪLAIS puošta DABARTIS
Siuvinėjimo auksu technika naudojama iki šių dienų, ypač tose Europos šalyse, kur klesti aukštosios mados (angl. High Fashion) industrija. Aukso siūlai puošia įspūdingas drabužių kolekcijas tokių dizainerių kaip Elie Saab, Shiapareli, Chanel, Alexander McQueen ir kt. Dar ši technologija naudojama karinių uniformų ir iškilmingų (ceremoninių) drabužių siuvinėjimuose bei kostiumų dizaine (teatruose bei filmuose). Rytuose ši technika tiesiog suaugusi su kultūra ir tradicijomis taip pat naudojama iki šių dienų. Tiesa, ten ji vadinama Zardozi („Zar“ persiškai reiškia ‚auksas“, o „dozi“ – siuvinėjimas). Tam tikros Rytų ir Europos valstybės gali pasigirti aukšto lygio siuvinėjimo mokyklomis, kuriose galima išmokti siuvinėjimo auksu amato. Tačiau, kaip ir seniau taip ir dabar: tai yra prabangos dalykas, nes šiam darbui reikia skirti daug laiko, kantrybės ir žinoma - profesionalių žinių. Kad jas įgyti reikia investuoti į mokymus ir priemones, kurios sąlyginai brangios. Bet koks galutinis rezultatas! Gal todėl šis amatas gyvuoja tūkstančius metų? Juk yra ypatingai puoselėjimas ir saugomas, o kokybiškomis, brangiomis medžiagomis puošti gaminiai išlaikomi ne vieną amžių, taip perduodant ateitiems kartoms - įkvėpiančią praeities dalį.
O kaip LIETUVOJE?
Lietuva negali pasigirti aukštosios mados industrija. O kutūroje, viduramžių siuvinėjimas nors ir palikęs pėdsaką, tačiau nėra toks išpuoselėtas ir naudojamas praktikoje kaip kitose šalyse. Tačiau bažnytinės tekstilės siuvinėjimas gyvuoja ir šiandien. Bet kaip ir anksčiau daugiausiai tai daro vienuolės, kurios šio siuvinėjimo (tuo pačiu ir siuvinėjimo auksu) mokosi viena iš kitos. Daugiau apie šio siuvinėjimo įdomybes kalbama laidoje "Istorija gyvai. Bažnytinis siuvinėjimas".
Ilgą laiką Lietuvoje neturėjome jokių mokymų, kuriuose galėtum išmokti siuvinėjimo auksu. Net tam reikalingų priemonių gauti buvo sunku. Priemonių ir mokymų reikėjo ieškoti užsienyje arba „gaudyti“ į Lietuvą iš kitų šalių atvykstančius meistrus. Tačiau šiai dienai galime pasidžiaugti – Lietuvoje jau keli metai organizuojami įvairių technikų siuvinėjimo kursai (taip pat ir siuvinėjimo auksu), kuriuos veda Aukštosios mados siuvinėjimo technologė Valerija Fic – Brasė. O siuvinėjimui auksu reikalingų medžiagų galima įsigyti naujoje KLARA Couture Shop parduotuvėje. Tad šiuo metu turime visas sąlygas toliau puoselėti šį amatą ne tik bažnytinėje tekstilėje, bet ir madoje bei šiuolaikiniame mene.
Valerijos Fic - Brasės siuvinėjimo ausku mokymai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
PABAIGAI
Siuvinėjimas Lietuvoje mena viduramžius. Išlikę XV a. pab. auksu siuvinėti dirbiniai rodo, kad įvairūs siuvinėjimo dygsniai, stiliai ir ornamentai Lietuvoje pasirodė tuo pat metu kaip ir kitose Europos šalyse. Tad mes Lietuvoje turime ne tik nuostabų tekstilės paveldą, bet ir ryškų siuvinėjimo auksu pėdsaką, kuriuo galime didžiuotis, tuo pačiu semtis patirties jį analizuojant. Nagrinėjant aukso siūlais puoštus gaminius apima nuostaba ir tuo pačiu noras, kad šis siuvinėjimas klestėtų ir Lietuvoje, kad skleistųsi madoje ir mene, ir pasakotų šių dienų aktualijas ateities kartoms.
Laura Periokienė
KLARA, 2025
NAUDOTI ŠALTINIAI:
- Rita Pauliukevičiūtė, Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai: parodos katalogas, Vilnius, 2017.
- Liturginės tekstilės paveldas Lietuvoje: meninio siuvinėjimo raida ir ypatumai XVII a. – 1915 m.
- Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys
Gabija Surdokaitė-Vitienė. Apie parodą „Šilkas ir auksas“ Bažnytinio paveldo muziejuje
- Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai